Žmogaus išlikimo instinktas nurodo maisto ir biologinį pasitenkinimo poreikį, čia atsiranda jėgos momentas, kurios naudojimas lemtų pačią pragyvenimo kokybę. Žmonės išgyveno iki šių dienų bandydami tinkamai naudoti šią jėgą. Faktiškai, šios technikos plėtojimas skatino naujų idėjų formavimąsi ir turi įtakos mokslo pažangai, civilizacijai ir kultūrai. Todėl pagrindinis jėgos didinimo principas yra giliai įsišaknijęs pačiame gyvenime ir esti visuomenės pagrindas šiandien.
Nemažai pasirinkusių Aikido kelią siekia integruoti jo filosofiją į kasdieninį gyvenimą: tai praktikuoja su atsidavimu ir pastovumu. Kai kurie žmonės praktikuoja Aikido su malonumu, bet būna pasimetimų, susipainiojimų. Tai nulemia skirtingi besitreniruojančių požiūriai: kai kurie tai daro didindami minėtą jėgą (iškeldami ego), kiti – nepamiršdami nuoširdumo ir kuklumo. Kiekvieno asmens požiūris į treniruotes yra asmeninė išraiška jo kaip žmogaus kentėjimų, konfliktų patyrimų. Tokiu būdu žmogus pritaiko savo gyvenimo patirtį Aikido menui ir bando jam suteikti asmeninę reikšmę. Aikido reikšmė visų pirma ta, kad tai yra kovos menas, bet tai taip pat natūralių gamtos dėsnių išraiška tokiose srityse kaip psichologija, fiziologija, sociologija, etika ir religija. Visos šios išraiškos yra neakivaizdžiai susijusios, nors kiekviena iš jų turi savo unikalumą, o kartu jos aprėpia tai, ką vadintume Aikido.
Jei ieškotume kovingojo Aikido aspekto savo praktikoje, galėtume rasti nešančią mirtį, destuktyvią galią. Ir dėl to, jeigu Aikido yra netinkamai suprantamas ir vartojamas, tai gali tapti kovos menu, nešančiu didžiulę žalą. Pagal kilmę, kovos menuose visada buvo šis aspektas. Aikido ne išimtis. Taigi bet koks kovos menas, nelydimas griežtos filosofinės gyvenimo ir mirties disciplinos, tėra ne kas kita kaip varžybinis sportas.
Nors sportas tiesiogiai nesusijęs su mirties ir gyvenimo situacijomis, jis vis tiek formuoja tokias charakterio ypatybes kaip taisyklių laikymasis, pagarba kitiems, teisingumas ir elgesio manieros. Tai turėtų turėti dar didesnį svorį Aikido praktikoje, nes čia turima reikalų su gyvenimo ir mirties klausimu ir ypač su gyvybės išsaugojimu. Argi tokiame mene neiškyla būtinybė tinkamai suvokti Rei svarbą žmonių sąveikoje? Dėl to yra sakoma, jog Rei yra budo pagrindas ir galutinis tikslas.
Kai kurie žmonės gali neigiamai sureaguoti į šį etiketo akcentavimą, palaikyti tai pasenusiu, konservatyviu ir net feodaliniu reiškiniu ir tai pakankamai suprantama. Bet mes niekada negalime prarasti Rei esmės. Ypač žmonėms, praktikuojantiems Aikido, svarbu suvokti Reighi-saho reikšmę ir svarbą, nes tai tampa žingsniu link misogi, kuris yra Aikido praktikos širdis.
Dažnai žmonės, kurie užsiima kovų menais prisiriša prie jėgos. Jie tampa išdidūs, šiurkštūs, besigiriantys savo pasiekimais, linkę atvirai reikšti nuomonę, paremtą noro išreikšti ir didinti ego galią. Tokie žmonės ne tik nesugeba būti naudingi visuomenei, bet jų požiūriai iš esmės yra primityvūs. Svarbu žinoti, kad Reigi-saho − tai ne vien teisingai atliekamas nusilenkimas. Reigi-saho pagrindas yra vidinės žmogaus esybės apvalymas ir asmeninio orumo puoselėjimas − tai, kas sudaro Aikido meistro šerdį.
Toliau mėgindami rutulioti šią mintį, pasvarstykime, ką dar sako Reigi-saho filosofija apie tai, kaip žmogus turėtų gyventi savo kasdienį gyvenimą − kokia turėtų būti Aikidoko proto būsena ir fizinė pozicija susiduriant su bet kokia konfliktine situacija. Idealiausia prasme, tai visų pirma pozicija, neturinti jokio ski (tuščios, silpnos vietos). Taigi Reigi-saho pagrindas − nuoširdus ir rimtas susitikimas su gyvenimo ir mirties klausimu. Apskritai tai yra abipusės pagarbos išraiška žmonių tarpusavio bendravime, pagarba kiekvienai asmenybei, kuri natūraliai išplaukia iš gilaus ir asmeninio suvokimo, kas yra gyvenimas ir mirtis. Kovos meno kelio kulminacija – tai meilės išraiška visai žmonijai, visam kosmosui. Ši meilės išraiška visai žmonijai ir yra Reigi-saho.
Žmogaus, praktikuojančio kovos menus, pagarba sau ir kitiems nesunkiai gali tapti šiurkščia ir grubia. Taigi pagrindinė Reigi-saho idėja, kad kiekvienas asmuo yra svarbus, tarnauja kaip filtras padedantis nuolatiniame savo asmenybės apvalymo procese. Reigi-saho su laiku ištirpsta toje harmoningoje visumoje, kurią sudaro asmeninė jėga ir pasitikėjimas, ir kuri būdinga kovos menų meistrams. Šios savybės papildydamos viena kitą suformuoja taikią, saugią ir pastovią vidinę ašį, kuri iš išorės pasireiškia kaip asmeninis orumas ir kilnumas. Taigi realizuojama pagarbi, stipri ir nepriklausoma asmenybė. Dėl to Reigi-saho yra asmens išraiškos forma. Formalūs Reigi-saho veiksmai tik atskleidžia praktikuojančio žmogaus asmenybę ir jo pažinimo lygį.
Tie, kurie bando atrasti save per Aikido kelią turėtų suprasti, kad mes visi esame nepriklausomi. Tik su tokiu giliu savęs pažinimu, mes galime atlikti tobulą Rei.
Trumpai, Reigi-saho − tai sėdėti ir nusilenkti (švariai, paprastai ir kukliai). Šioje formalizuotoje Rei formoje pasireiškia Aikidoko asmeninių paieškų ekspresija. Dėl tos pačios priežasties Aikidokas prižiūri ir rūpinasi tais, kurie eina tuo pačiu keliu ir ieško, kaip tobulinti savo kūną, protą ir charakterį, nepamirštant pagarbos kitoms gyvybės formoms.
Tam, kad bet koks išorinis, fizinis veiksmas būtų išbaigtas ir tobulas, jis turi būti visos asmenybės ekspresija. Abstrakčiai pasakytume, kad išorinė forma visada turi vidinį turinį. Reigi-saho kontekste tai reiškia, kad išorinis veiksmas sklistų iš širdies ir gilaus proto. Taip pat galima pasakyti, kad širdis ar protas naudojo išorinį veiksmą savo išraiškai. Tai išbaigtas veiksmas. Harmoningos asmenybės vidaus ir išorės išraiška − tai Reigi-Saho.
Autorius: Mitsunari Kanai Shihan, buvo vienas iš paskutiniųjų Aikido įkūrėjo Morichėjaus Uesibos uchi deshi (arba tiesioginių mokinių) su kuriuo jis intensyviai studijavo apie 10 metų. Turėdamas 8 Daną Aikido, Kanai sensėjus taip pat buvo kitų Japonijos tradicinių kovos menų meistras. 1966 metais buvo paskirtas į Jungtines Valstijas kaip vyriausias instruktorius ir nuo to laiko intensyviai dėstė Aikido Japonijoje, Europoje ir Amerikoje.