„Visapusiškai harmoningos asmenybės formavimas per intensyvų ir gilų Aikido techninio arsenalo įsisavinimą, puoselėjant geranorišką atmosferą ir pagarbą partneriui“.
 

Kultivuojant Budo dvasią

Kiekvienas pradedantis praktikuoti Aikido turi skirtingus tikslus ir siekius. Dažniausiai tai būna noras išmokti savigynos, lavinti psichologinę būseną ar ieškoti bendraminčių. Tačiau bėgant laikui šie pirminiai tikslai įgauna kitokią reikšmę, ypač kai žmogus pajunta, kad Aikido pradeda transformuoti jo gyvenimą.

Kadangi Aikido, taip pat kaip ir kiti kovos menai, egzistuoja kaip disciplina, mokanti technikos, suteikiančios galią sužeisti ir nužudyti priešą, šis kovos menas turi būti praktikuojamas labai rimtai ir susitelkus ties kiekviena akimirka tam, kad būtų išvengta traumų, kurios dažnai pasitaiko tokiose situacijose. Nupasakojamoje susitelkimo ir susikaupimo būsenoje mes įgyjame tai, ką galima būtų pavadinti kovine dvasia.

Terminą kovinis čia naudojame tokia pačia reikšme kaip japonų kalbos žodyje „bu“, taip kaip jį interpretuoja Aikido Įkūrėjas, kalbėdamas apie budo, kaip apie kovos (karo) meną. Bu koncepcija yra nevienareikšmė. Pirmiausia, tradicinės Rytų kovos menų sistemos siekia išmokyti pasekėjus savigynos įgūdžių. Antroji idėja − kovos menų praktika gilina asmenybės gelmę, taip padeda eiti dvasinio tobulėjimo keliu. Taigi, pasak Įkūrėjo, Aikido turėtų apimti abi šias sritis.

Kovinis Aikido praktikos aspektas
Bu arba kovinis elementas yra gyvybiškai svarbi Aikido praktikos dalis, kurios atsisakius, šis kovos menas būtų sumenkintas iki sveikatingumo pratimų sistemos. Tokią išvadą galima būtų daryti atsižvelgiant į tai, kad praktikos (keiko) metu, kaskart susiduriant su galimų traumų grėsme, neišvengiamai atsiranda protinė įtampa, kuri laikui bėgant perauga į jautrumą aplinkai. Tai jausmas, leidžiantis pamatyti ir numatyti kitų impulsus. Norint tai pasiekti, reikia įdėti daug darbo. Toliau pateiksiu dojo praktikos elementų, kurie padeda šią būseną ugdyti.

Etiketas
Etiketas − tai vienas kertinių akmenų, kuris formuoja atitinkamą dojo atmosferą ir elgseną. Daugelis nesuvokia formalumų, kurie yra naudojami dojo, reikšmės. Tradicijos, kurių mes laikomės prieš, per ir po treniruočių yra skirtos tam, kad būtų galima sukurti aplinką, kurioje pavojingos technikos turėtų būti atliekamos saugiai. Todėl etiketas neturėtų būti palaikomas tik vardan tradicijos: mažų mažiausiai tai turi praktinę vertę.

Etiketas yra naudingas ir už dojo ribų. Tai lyg sociumo alyva, kuri padeda žmonėms sklandžiai bendrauti: skrupulingai mandagūs žmonės dažniausiai neturi daug priešų. Būtent to ir turėtų siekti kovos menų atstovas.

Būnant uke
Aikido treniruotėse partneriai pasikeisdami atlieka nage (mėtančio asmens) ir uke (metamo asmens) vaidmenis. Judesių atlikimas porose Aikido praktikoje yra panašus į kata ar formas, praktikuojamas daugelyje tradicinių kovos menų mokyklų. Tačiau Aikido judesiai mažiau struktūrizuoti ir yra tarsi gairės tinkamam technikos atlikimui. Šią techniką siekiama pritaikyti kiekvieno žmogaus galimybėms.

Treniruotėse abu partneriai iš anksto žino techniką, kuri bus naudojama. Tai papildomas faktorius užtikrinantis saugią praktiką. Būtent dėl to, uke turėtų atakuoti tiksliai ir susikaupęs, nebandydamas nuspėti nage reakcijos. Idealu, kai Nage gaudamas tiksliai atliktą ataką suvokia išbalansavimo reikšmę, kūno pozicijos kaitą ir energijos tėkmę. Atliekančio Uke tinkamas kovinis požiūris, laikysena padeda išvengti su(si)žeidimų, skatina jo paties ir partnerio progresą. Uke šitaip taip pat išlavina lankstų, gero tonuso kūną, kuris suteikia galimybę nepavojingai ir netgi patogiai nukristi – o tai jau yra didelis pasiekimas daugeliui žmonių.

Būnant nage
Aukščiau aprašytoje kata pobūdžio situacijoje, nage žino, kokia bus ataka, taigi jis gali koncentruotis į tinkamą kūno poziciją, atstumą (maai) ir partnerio išbalansavimą. Emocinio streso, kuris paprastai vyrauja realiuose panašiuose susidūrimuose, treniruotėse beveik nėra. Nage pradinis judesys turi išbalansuoti partnerį, nes tik tada uke bus bejėgus priešintis, kai praras savo pusiausvyros centrą.

Nauda, kurią gauna nage iš tokio pobūdžio praktikos yra ta, kad po tam tikro laiko Aikido technika tampa antrąja prigimtimi. Jis mokosi suvaldyti savo instinktus taip, kad galėtų atsakyti į atakas susiliedamas, susiderindamas su partneriu. Tai yra būtent tai, kas charakterizuoja Aikido technikas. Jis mokosi išlaikyti fizinę ir protinę ramybę akistatoje prieš ataką, tai nepasiruošusiam asmeniui iš pradžių sukelia psichologinį nerimą. Mokymosi procesui besiskleidžiant, sąmoningai ar nesąmoningai, nage ištobulina didesnį jautrumą įvykiams, vykstantiems jį supančioje aplinkoje. Be to, jis sugeba atskirti, kas kelia realią grėsmę, o kas ne. Ši pastovaus budrumo būsena išskiria žmones, praktikuojančius budo, ir yra esminė kovinės dvasios dalis.

Praktikos tikslai
Geranoriškai patariama visiems Aikidokams stebėti savo kasdienybę ir aplinką, įžvelgti tas sritis, kuriose yra nesąmoningumo spragų: kur veikiama ir mąstoma iš inercijos.

Norėčiau pateikti pavyzdį, kaip kartais imama dvejoti Aikido praktikos verte. Žmonės šio kovos meno teikiamą fizinį pasirengimą ima lyginti su kitų kovos menų technikų efektyvumu. Tačiau aš drįsčiau paklausti, ar mes iš tikrųjų treniruojamės tam, kad nugalėtume karate čempioną, profesionalų boksininką, ar olimpinį imtyninką? Jei mes nukreipsime savo energiją siekdami tokių tikslų, ar tai padės mums pasiruošti tiems išpuoliams, kurie galimi mūsų realiame gyvenime? Manyčiau, nėra jokio realaus būdo suskirstyti kovos menus pagal praktiškumą, todėl kad nėra objektyvių standartų, padedančių nustatyti vienos sistemos pranašumą prieš kitą. Todėl ir Aikido praktikos neverta laikyti laiko švaistymu vien todėl, kad jos įgūdžių negalima prilyginti profesionalaus kovotojo. Jeigu tai būtų pagrindinis besitreniruojančiųjų tikslas, tai, be jokios abejonės, Aikido nėra tam tinkamiausias užsiėmimas. Tai rašau ne tam, kad pastūmėčiau link atmestinos praktikos. Pats teigiu, kad pagrindinis praktikos tikslas, jos esmė turi būti gyvybės, laisvės ir gausos puoselėjimas, o ne priešininko nugalėjimas dvikovoje.

Realistiškas scenarijus
Tarkim, jog realiai įvertinę savo aplinką nustatėme, kad tai, su kuo mes iš tikrųjų turime galimybę susidurti, tai − atsitiktinė ir netikėta fizinė ataka. Mus gali užpulti einančius gatve, vairuojančius ar netgi būnant namie. Realiame gyvenime užpuolikai dažniausiai turi šaunamuosius ginklus, peilius, be to, gali būti su vienu ar daugiau bendrininkų.

Netikėtumas yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių tokio pobūdžio užpuolimai pasiekia tikslą. Dažniausiai užpuoliko sėkmę lemia ne pačios atakos kokybė, bet tai, jog auka buvo užklupta netikėtai. Tai gali baigtis žmogaus sužeidimu ar net nužudymu. Taigi, kai gresia reali grėsmė, svarbiausia yra ne konkretūs gynybos veiksmai, technika, o bendras psichologinis pasirengimas. Neabejoju, kad mes visi privalom išsiugdyti pastovų budrumą ir sugebėjimą instinktyviai sureaguoti į netikėtą išpuolį. Tam svarbu būti sveikomis, lanksčiomis − geros fizinės būklės asmenybėmis, gebančios greitai adaptuotis prie netikėtų situacijų.

Kodėl Aikido?
Visi šie svarstymai apie Aikido leidžia abejonės būdu tikrinti savo pasirinktą kelią. Grįžtu prie klausimo, kodėl verta mokytis būtent Aikido, o ne to, ką galima efektyviau pritaikyti išpuoliams mieste (pavyzdžiui, šaunamųjų ginklų panaudojimo ar gatvės kovos įgūdžių). Priklausomai nuo subjektyvių aplinkybių kartais būtų net ir protinga mokytis kitų disciplinų.

Čia reikėtų sugrįžti prie anksčiau minėto antro bu aspekto. Būdamas ir dvasinio tobulėjimo, savižinos gilinimo būdu, šis kelias talpina savyje moralinį įsipareigojimą gerbti bei puoselėti visas gyvas būtybes. Aikido siūlo idealaus bei harmoningo pasaulio modelį, o savo technika bando įkūnyti šią abstrakčią viziją materialaus bei fizinio pasaulio kontekste. Be to, Aikido technika išreiškia nesipriešinimo principą. Tai buvo Įkūrėjo Morihei Ueshiba vizija ir jos negalima užmiršti nei vienam praktikuojančiam Aikido. Tikrai manau, kad tai yra puikus būdas (metodas) gyventi pasaulyje, pilname pavojų ir nesantaikos.

Epilogas. Tvirtų sprendimų priėmimas sunkiu metu
Fizinės atakos paprastai nebūna dažniausi kasdieniame gyvenime iškylantys sunkumai. Didžiąją laiko dalį mūšiai ir kovos vyksta mūsų vidinėje, psichologinėje plotmėje, kuomet grumiamės su nesibaigiančiom gyvenimo problemom bei iššūkiais. Tokiu metu, per ilgus Aikido praktikos metus išugdyta dvasia gali tapti neįkainojama vertybe.

2001-ųjų rugsėjo 11-osios dienos pasekmės ilgam įstrigs jas pajutusiųjų atmintyje. Tą dieną pasaulis patyrė politinę bei dvasinę krizę. Tai lietė ir plačiąją Aikido bendruomenę. Po dviejų savaičių Kalifornijoje turėjęs vykti Aikido seminaras, į kurį buvo užsiregistravę virš trijų šimtų žmonių. Viskas tuo metu pakrypo nenumatyta linkme: iš Japonijos atskristi turėjęs instruktorius paklausė savo šalies vyriausybės, draugų bei artimųjų patarimų ir atšaukė savo kelionę. Neabejotina, tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis tai buvo gana logiškas sprendimas. Renginio organizatoriams iškilo dilema: ar verta atšaukti renginį bei patirti didelį finansinį nuostolį ir nuvilti visus planavusius dalyvauti? O ką daryti su tais, kurie jau užsiregistravo? Ar jiems atšaukti savo planus bei gyventi apgulties rėžimu, kai veiklą nuolatos riboja nežinomybės baimė? Šiuo atveju buvo priimtas visiems priimtinas sprendimas. Organizatoriai vietoj žadėto japono pasikvietė grupę vyresniųjų instruktorių. Šio sprendimo dėka seminaras įvyko netgi tokiomis nepalankiomis sąlygomis − į renginį atvyko daugiau nei pusė planavusiųjų dalyvauti. Man, kaip organizuojančiam besipraktikuojančiųjų Aikido renginius, tai yra pavyzdys, kaip ramiai randamas sprendimo būdas, susidūrus su sudėtingomis situacijomis. Tikiu, kad tokias išeitis padeda surasti kovos menų praktika. Būdami praeitų metų Aidi Expo organizatoriais, vienu metu nebežinojome, kur šių pasaulinio mąsto renginių organizavimas mus nuves. Nuolat nerimavome, kad Expo gali būti užgožtas karinių bei politinių įvykių ir niekada neįvykti. Galų gale Expo įvyko ir sulaukė sėkmės.

Autorius: Stanley Pranin „Aikido Journal” pagrindinis redaktorius ir leidėjas. S.Pranin pradėjo praktikuoti Aikido 1962 metais Kalifornijoje, šiuo metu 5 danas. Dirbo ir praktikavo Japonijoje nuo 1977 iki 1996 metų. Daugelio straipsnių autorius, knygų apie Aikido, daito riu dziu-dziutsu ir takemusu-aiki redaktorius.

Vertė: Eglė Ščiukaitė