Straipsnis ruoštas VPU leidiniui „Šviesa”
Taigi, kas yra Aikido, Aikido Embu ir kuo buvo ypatingas šių metų renginys? Žodis Aikido susideda iš trijų jieroglifų: ai – tai „harmonija, taika, susiliejimas, adekvatus santykis“, ki – tai „gyvybinė enegija“, do – „kelias, procesas“. Aikido tai harmoningas santykis su mus supančiu pasauliu ir kelias, kuris veda link šio tikslo. Aikido įkūrėjas Morihei Uesiba perpratęs daugelio senų budo ( kario kelio) mokyklų paslaptis įkvėpė jas naujam gyvenimui, nes jo filosofija teigė, jog svarbiausias žmogaus ir Aikido pasekėjo tikslas yra stipri tiek dvasiškai, tiek fiziškai, harmoninga asmenybė, o kovos menų žinios ir metodai skirti kaip tik šiam tikslui pasiekti. Priešingai nei daugelis mūsų šiuo metu mano, Aikido praktikoje siekiama pergalės kovoje su pačiu savim, o ne su savo priešininku. Toks išskirtinis Aikido bruožas iki šiol traukia daugelio žmonių dėmesį visame pasaulyje iki šių dienų. Tą galiu patvirtinti ir aš, nes savo aikimis mačiau kaip prieš 49 – ąjį Aikido Embu rikiuojasi kilometrinės eilės prie Budokan rūmų. Šioje eilėje stovi visi: ir vaikai iš įvairių klubų su tėvais ir seneliais, ir studentai, kuriuos išduoda vienoda apranga ir ypatingai mandagus elgesys su savo mokytojais, ir profesionalai, skyrę Aikido praktikai ne vieną dešimtmetį, ir pagyvenę Aikidokos, kurių amžius gali siekti virš 80 metų ir svečiai iš įvairių šalių, atvykę pademonstruoti savo sugebėjimus ir pasižiūrėti šį neeilinį ivykį. Aikido Embu (kovos menų demonstracija) tai ilgametė tradicija, kuri siekia Aikido įkūrėjo laikus ir kurios metu gali stebėti aukščiausio lygio meistrų pasirodymus. Šiais metais dalyvių skaičius siekė net du su puse tūkstančio nežiūrint į tai, kad šių metų renginys buvo aptemdytas žemės drebėjimo ir tsunamio įvykusio rytų Japonijoje kovo 11 dieną. Kaip savo įžanginėje kalboje pasakė dabartinis Aikido Doshu Moriteru Uesiba :“Šiandien yra toks laikas, kai mes negalime prarasti savo įprastinės būsenos ir susitelkimo, bet turime parodyti gerus savo kasdienių treniruočių rezultatus“. Dėl šios priežasties daugelis Europos šalių komandų atšaukė savo keliones į Tokijų, kadangi situacija dar nebuvo stabili. Nežiūrint perspėjimų ir atsargumo priemonių mano kelionė išties buvo nuostabi, rami ir be netikėtumų. Eilinį kartą stebino japonų geranoriškumas, subtilumas bendraujant. Jų noras parodyti tai ką jie turi geriausio yra begalinis. Tai tauta, kuri visada tiki tuo ką jie daro, nuoširdžiai ir besalygiškai, todėl nenuostabu, kad jie sugebėjo taip greitai susitvarkyti po sukrečiančios nelaimės. Matyt tai ir yra tai, ką japonai su pasididžiavimu vadina Yamato spirit arba japonų dvasia. „Yamato spirit“ gali pamatyti veik visur: eidamas į rytines treniruotes puse šešių ryto regi senyvas moteriškes išėjusias apsišluoti Tokijo gatvių, nors joms už tai niekas nemoka, regi kaip vykstant gatvėms darbams stovi malonus vyriškis ir labai mandagiai perspėja kiekvieną praeivį, kad šiuo metu čia vyksta darbai ir parodo, kaip saugiausiai apeiti šią zoną, tai ir šokas kiekvieną kartą įeinant į maisto parduotuvę, kai visas personalas kartu pasisveikina su tavim, net nenutraukdami savo darbų (ir kaip jie visus įeinančius pamato?) ir daugelis kitų dalykų. Grįžtant prie Embukai. Kaip vyksta pats renginys? Budokan rūmų viduryje yra išklotos penkios aikštelės vadinamais tatami (speciali danga skirta įvairių kovos menų praktikai). Vienu metu kiekvienoje aikštelėje atlieka savo programą atskira Aikidokų grupė. Kiekviena grupė turi lygiai 2 minutes laiko. Grupes gali sudaryti du, trys arba keliasdešimt atlikėjų, tai priklauso nuo vadovo idėjos, kūrybos ir galimybių. Mūsų komandą sudarė dešimt žmonių: Aikido asociacijos „Aidas“ prezidentas Mantas Puodžiūnas, trys instruktoriai iš Maskvos Aikido klubo „Koinobori“, bei kiti instruktoriai iš Novgorodo ir kitų Rusijos miestų. Per dvi minutes mes turėjome atlikti savo programą, kurią sudarė bazinių Aikido technikų demonstracija. Galite įsivaizduoti tą jaudulį ir įtampą, kuri išauga dešimt kartų kai į aikštelę išeina užsienio delegacijos atstovai, kai visi žiūrovai (nei daugiau nei mažiau apie dešimt tūkstančių žmonių) nustoja plepėtis, užkandžiauti, nuobodžiauti ir pesisvėrę stebi gaijin (užsieniečių) pasirodymą. Be to aiškai jauti doshu, savo mokytojų ir visos pasaulinio lygio profesionalų plėjados kibius ir vertinančius žvilgsnius. Tikras išbandymas, tikras iššūkis. Pasibaigus skirtam laikui pasigirsta didžiulio tradicinio būgno dūžis, signalas, kad laikas baigėsi ir reikia užleisti vietą kitai komandai, kuri nekantraudama laukia savo eilės. Tokiu didžiuliu tempu pasirodo visų Japonijos kampelių Aikido klubai ir sekcijos. Iš tiesų neužmirštamas renginys. Tikriausia šventė visiems Aikido gerbėjams.
Nuotraukos
Nuotraukos