Atsiliepimai

Aikido stovykla Pervalkoje 2015 rugpjūtį

Į savo pirmą aikido stovyklą nuvykau šios vasaros paskutinį savaitgalį ir bandysiu aprašyti trijų, labai skirtingų ir greitai prabėgusių dienų įspūdžius. Vėlai vakare susiruošę kelionei į Pervalką nekantravome pradėti naują aikido užsiėmimų sezoną. Tiesa, iš pradžių buvo šiek tiek neramu ar nebus sunku po pertraukos įsilieti į intensyvų savaitgalį.
Atvykę ir dar nespėję įsikurti laukėme pirmo užsiėmimo prie jūros, o prieš tai – rytinės meditacijos į kurią susirinko visi norintys. Pirmas dvi dienas treniruotės vyko tris kartus per dieną prie jūros, kur mūsų laukė beribė erdvė. Nors vietos daug, vis tiek negalima buvo blaškytis ir reikėjo matyti ne tik žmogų esantį prieš save, tačiau ir tai, kas vyksta aplinkui. Neįprasta buvo judėti ant smėlio, tačiau bandant įsigilinti į kiek kitokias nei paprastai užduotis, tai neatrodė labai didelė kliūtis.
Visos savaitgalio dienos buvo nenuspėjamos, ypač orai – atsikeli ir nežinai kaip jie pasikeis vos po kelių valandų. Stovyklos gyvenimas vyko ne vien tik treniruočių metu. Buvo organizuojami jaukūs pasisėdėjimai vakare prie arbatos, prie laužo, vyko diskusijos, bendras vakarienės gaminimas (arba sveikų žalių patiekalų skanavimas) – stengėmės kuo daugiau bendrauti vieni su kitais. Laisvą laiką tarp užsiėmimų norėjosi išnaudoti apžiūrint nuostabią Pervalkos gamtą, kuri žavėjo tiek dieną, tiek naktį, knietėjo kuo ilgiau pabūti lauke.
O dažnai tenka atsikelti taip anksti, kad pasitiktumėte tekančią saulę? Man ne, tačiau paskutinis rytas stovykloje būtent taip ir prasidėjo. Nors sunkoka buvo eiti iki numatytos vietos ir kelias atrodė nesibaigiantis. Tačiau po rytinės meditacijos apsižvalgius aplink nepasitenkinimą, jog kažkas išeina ne taip kaip turėtų ar norėtus nustelbė džiaugsmas, kad visgi nepatingėjom atsikelti ir susirinkome čia. Nors ir paskutinė diena, turėtų jaustis miego trūkumas ir nuovargis, bet tuo metu norėjosi galvoti apie naujos dienos pradžią ir laukiančias užduotis.
Ką man suteikė ši stovykla? Suvokimą, kad nebūtina visą laiką skubėti kuo greičiau atlikti kokią nors užduotį ir iškart griebtis kitos, net neįsigilinus ir neskirus laiko pasidžiaugti pačiu veiklos procesu. Skirti laiko praėjusios dienos rūpimų klausimų nagrinėjimui. Galiausiai, kartais skirti laiko sau, savo mintims ir tiesiog dalintis savo būtimi su kitais. Būtent taip ir užbaigėme savo aktyvų savaitgalį – prieš išvykstant susėdome pabendrauti. Džiugu, kad nemažai mūsų susirinko į šią stovyklą, tikiuosi, kad kitą kartą prisijungs ir kiti, galbūt negalėję atvykti ar suabejoję, o kol kas – iki susitikimo salėje.

Jolanta S.

 

Aikido stovykla Pervalkoje 2015 gegužę

Mano kukli nuomonė apie 2015 m. gegužės 29-31 d. įvykusią suaugusiųjų stovyklą.
Pamačiusi praėjusių metų pirmosios suaugusiųjų stovyklos nuotraukas, jutau iš jų sklindantį pozityvą ir kvietimą pačiai ten apsilankyti. Tad, kai sužinojau apie organizuojamą stovyklą ir galimybę visiems (visų lygių aikidokams) dalyvauti, apsispęsti ar dalyvauti nebuvo sudėtinga. Taigi, važiuodama į stovyklą tikėjausi gero ir turiningo laiko, o tai, ką patyriau stovykloje, lūkesčius pateisino ir net pranoko.
Kas labiausiai patiko?
Negalėčiau išskirti puikaus iš puikių. Buvo daug netikėtumų.
Vienas tame, kad pilvo presas puikiai treniruojamas buvo, kas svarbiausia – ne treniruočių metu. Toks subalansuotas kolektyvas susirinko, kad nuo juoko gerai dirbo presas. Bet tai nereiškia, kad mes „blevyzgojome“. Išties, labai turiningas bendravimas vyko – žinių pasidalinimas ir pan. Tokiu būdu iš naujo ir artimiau pažinome kolegas aikidokus ir daugiau pabendravome su savo sensėjumi. Daugiausiai tokia galimybė buvo vakarais spontaniškai suorganizuotose arbatėlės vakaronėse, kurios užbaigdavo dieną lyg „uoga ant pyragėlio“.
Kitas netikėtumas, kad turėdama šiokią tokią ginklų baimę (net tantų), stovyklos treniruočių metu pamiršau apie ją. Netgi atvirkščiai – man patiko pratimas su tantu, kai reikėjo išsisukti nuo kelių puolančių priešininkų (tai puikiai imitavo realią užpuolimo situaciją). O dirbdama su bokenu (galima sakyti pirmą kartą) net susižavėjau juo, galbūt net samurajaus dvasią pajutau savyje 🙂
Dar neįprasta tai, kad nebuvo jokio diskomforto (nepasitikėjimo) treniruočių metu dirbant su „didesniais“ kiu partneriais (o salėje tai tekdavo patirti dėl realios savo savivertės).
Per dieną vykdavo trys treniruotės, bet visos skirtingos – monotonijos ar nuobodulio tikrai nebuvo. Į treniruotės vietą dauguma atbėgdavo, o kas ne tokie pajėgūs ateidavo ar atvažiuodavo. Sutartu laiku visi susirinkdavome sutartoje vietoje ir paplušėdavom. Nors oro temperatūra nebuvo didelė (tikrai nežinau kiek, spėčiau, kad 13-17˚C) ir vėjas visada nemenkai „glostydavo“, bet šalta nebuvo. Po treniruočių užšilę vyrai maudėsi jūroje, o merginos (jei išdrįsdavo) įbrisdavo ir leisdavo bangoms skalauti kojas.
Treniruočių metu man patiko beribė erdvė, oro grynumas, nelygus paviršius (pajūrio smėlis, kuris gerai sunkino judėjimą taip; kopų žalioji paklotė) po kojomis ir reljefas, net nemenkas vėjas ir dar pratimai adaptuoti ne kritimui. Tokiu būdu lengviau realesnės konflikto situacijos vaizdas suvokiamas. Nors sudėtinga buvo, bet „sotumo“ jausmo nepajutau, tik dar labiau „išalkau“ noro lavinti save. Tuo pačiu jaučiuosi užpildyta kažkuo tokiu ypatingu (apibūdinti nesugebu, bet tai pozityvu). Per visą laiką nebuvo net menkiausio nuotaikos užtemimo, blogos minties ar menkiausios neigiamos emocijos kruopelės.
Paskutinę dieną (sekmadienį) oras buvo puikus. Gal tai tik sutapimas, bet aš visgi tikiu magija 🙂 Manau, kad saulė visą dieną džiugino dėl to, kad mes ją bepatekančią pasveikinome kolektyviai. Atsimenu, kaip sunkoka buvo kopti link tikslo – pasveikinimo vietos, bet buvo verta ir visgi gaila, kad tai patyrėme tik vieną kartą. Tiesa, rytinių treniruočių metu būdavo kvėpavimo ir susiliejimo su gamta pratimų.
Apie parinktą stovyklos vietą galima dar atskirai ilgą romaną parašyti. Tai ideali vieta dvasiniam poilsiui ir tobulėjimui. Manau, poilsiui nakvynę nesudėtinga rasti – poilsio namų daug (nebent sezono metu turistai, žinantys apie šį ramybės kampelį, jį masiškai „okupuoja“). Šis kampelis atradimas, į kurį tikrai norisi grįžti. Nors jau vieną parą mano kūnas Vilniuje, bet aš vis dar ten – tik po truputį sugrįžtu namo.
Visko neįmanoma trumpai aprašyti, to ir nesistengiu, kad kiekvienas naujai dalyvaujantis atrastų ir pats patirtų pojūčius, kurie prasismelkia giliai (nors iškart to gal ir nepastebima), to vien tik girdint pasakojimą svetimomis lūpomis pačiam pajusti neįmanoma.
Kas nepatiko?
Minusas visgi yra… laikas per greit prabėgo.
Audronė Turskaitė

 

Mano ir Aikido mokyklos „Aidas“  kelionė į Japoniją 2014 05

Pradėsiu nuo to, kad mano kelionė į Japoniją prasidėjo ne tada kai pirkau lėktuvo bilietus ar kai buvau į ją pakviesta. Iš tiesų viskas užgimė daug ankščiau. Tada kai būdama devynerių, per pirmą užsiėmimą, išmokau suskaičiuoti iki dešimt japoniškai. Tada kai stebėjau vienos technikos tą patį judesį vėl ir vėl, tačiau kiekvienąsyk pamatydavau vis ką nors kitą. Tada kai mano praktika sugriovė salės sienas ir nugabeno mane į vietą, kurioje svetingiau nei betkur kitur pasaulyje, buvau priimta su tuo, ką užsidirbau savo užsispyrimu ir susidomėjimu.
Man užgniaužė kvapą kai atsidūriau Hombu Dojo, vietoje, kurioje prieš aštuoniasdešimt metų Morihei Ueshiba pradėjo mokyti pirmuosius susidomėjusius. Niekam tikusi pasirodžiau ne vieną sykį: kai nežinojau, kad įžengus į salę reikia nusilenkti ir joje esantiems žmonėms,kai buvau vienintelė visoj salėj, kuriai aiškina partneriai. Tačiau nepaisant to, kad jaučiausi viena iš prasčiausių, išmokau labai daug technikos variacijų ir vienų už kitų keistesnių būdų, kaip jas galima atlikti. Po užsiėmimų būdavau visa šlapia.Tikriausiai ne tik dėl to, kad Japonijoje daug drėgnesnis oras, bet ir todėl, kad aiškindavo nedaug, turėdavau sugebėti pamatyti judėsį pati. Atrodė, kad niekada neįprasiu prie vieno- kėlimosi penktą valandą ryto. Tačiau pramiegojus ir patyrus gėdą, daugiau tas niekada nepasikartojo. Pradžioje vos fiziškai atlaikydavau dvi praktikas per dieną, tačiau laikui bėgant tai tapo visai įprasta.
Nors Japonijoj disciplina- gyvybiškai svarbi, aš ne tik treniravausi, bet ir ilsėjausi. Atstumai žvėriškai dideli, tad norint ką nors pamatyti tenka sėsti į traukinius, ar kitas tiksliai tvarkaraščio besilaikančias transporto priemones. Su vietinių pagalba ir lotyniškų raidžių užrašais susigaudyti įmanoma gan greitai.Mano visos dienos kelionė- į Tanigawa kalnus, ten maudžiausi šaltiniuose ir apžiūrėjautipinį japonišką namelį. Keliavau su Shinkansen, greičiausiu pasaulyje traukiniu, važiuojančiu net 320km/h greičiu. Japonišką dvasią palaikė lydinčios Kayo, tradiciniai “Onigiri” (ryžiai apvynioti jūros dumbliais). Kitas, visos dienos kelionės, tikslas- miestas Niko. Nuvykusi ten apžiūrėjau įvairias šventyklas, krioklius ir patį miestą. Taip pat buvau Tamoje. Didžiausias šios ekskursijos įspūdis- kopimas į kalną. Užtrukau virš valandos kol pasiekiau žymiąją Musashi- Mitake šventyklą.
Tarp treniruočių nesėdėdavau kambaryje. Aplankiau Asakusą (mažas parduotuvėles po atviru dangumi), apžvalgos aikštelę (iš kurios matėsi visas Tokyo bei įžymus Yoyogi parkas), prekybos centrą “Shibuya 109” (rūbai jaunimui su dar į Lietuva neatėjusia mada) bei Shinjuku Goen ir Shinjuku Choa parkus.
Paskutinę kelionės dieną dalyvavau kasmetiniame Aikido Embukai festivalyje. Šis renginys turbūt apibendrina mano kelionėje įgytą patirtį ir žinias. Stengiausi ne tik parodyti ko išmokau, bet ir visais įmanomais būdais nugalėti stresą. Iš pradžių stebėjau kitų dalyvių pasirodymus, ieškojau lauktuvių pažįstamiems ir gerėjausi savo varduEmbukai metraštyje. Tačiau išlikti ramiai sekėsi vis sunkiau: daug kartų kartotos technikos nebeatrodė taip gerai atidirbtos, rodės, kad užkliūsiu už tik antrą sykį dėvėtos hakamos. Nepaisant visko, kai atėjo laikas, padariau tai ką turėjau: tvirtai, bet ramiai atlikau bazinius judesius, hakamos nepamečiau. Tik sugrįžus į persirengimo kambarius supratau, kad viskas jau baigėsi ir pradėjau kabinėtis prie smulkių judėsių netikslumų. Embukai festivalį uždarė Doshu pasirodymas mirtinoje tyloje. Po to eilė atėjo kalbai, kurios, deja, niekas neišvertė į anglų kalbą.
Tik nuvažiavus į Japoniją supratau, kad Aikido yra japonų prigimtį atspindinti praktika. Discipliną ir pagarbą vieni kitiems- tai ką parsivežiau iš šios šalies visam gyvenimui. Tačiau pasižadėjau grįžti į Japoniją, kad dar kartą pamatyčiau tuos nuostabius kalnus ir žmonių knibždančius miestus.
Ugnė Rajunčiūtė 2014.08.21

 

Aikido vasaros stovykla seminaras vaikams

Nusprendusi vykti į stovyklą, per daug galvos sau nesukau, buvau rami, nes gyvenimas tokiomis sąlygomis nebuvo naujiena. Mąsčiau sau, jei, būdama kiek jaunesnė, jau ne kartą buvau patyrusi stovyklavimo džiaugsmus ir menkus rūpestėlius net ir sukarintose šaulių stovyklose, Aikido, juo labiau vaikų, turėtų būti vieni juokai. Tačiau šioje vietoje manasis pasitikėjimas savomis jėgomis kiek nublanko vos tik nuvykus į Kalnuotę, vietą, kuri artimiausioms septynioms dienoms turėjo tapti mano antraisiais namais.
Tik atvykus į stovyklavietę mus pasitiko karštajam vasaros mėnesiui nebūdinga dargana, karts nuo karto prakiūrantis dangus, namo besiruošiantys pirmosios pamainos jaunieji stovyklautojai ir… ir vis pilnėjanti erdvė mažų, labai mažų vaikų. Pasirodo,tai ne sesutės ar broliukai kartu su tėvais atvažiavę pasižiūrėti paskutinę dieną vyksiančio egzamino, tai daugiausia šešiamečių-dešimtmečių vaikų armija,pripratusi prie šiltų patalų, prie, rodos, tik apie juos besisukančio pasaulio. Susižvalgiusios su Indre be žodžių viena kitą supratom: „veikti bus ką“, juo labiau, kad su vaikais aš apskritai neturėjusi beveik jokio kontakto, kadangi tiek giminė, tiek draugų ratas šio amžiaus žmonių grupės atstovų arba nebeturi,arba dar neturi.
Grįžkime į stovyklą. Įsikūrę, pavalgę ir susitaikę su būsima sava dalia sužinojome savo pareigas stovyklos metu. Tokios paprastos užduotėlės, kaip palapinių tikrinimas, mergaičių kasų pynimas, pagalba virtuvėje ar panašiai, buvo menkniekis palyginus su vaikų namų ilgesiu ir verksmais, kurie ypatingai pasireikšdavo naktį. Po pakankamai veiklios dienos, užmerkus akių vokus, mažiausiai norėjosi juos atplėšti nuo verkimų, perskrodžiančių net žiogų muziką. Šioje vietoje daug jautresnė ir atsakingesnė buvo Indrė, kuri naktį, vos išgirdusi graudų, garsą šokdavo iš palapinės triukšmo šaltinio link ir kaipmat viską sutvarkydavo.
Stovykloje vaikams tikrai netrūko įvairių pramogų. Ko gero, ne kiekvienam iš jų buvo tekę savo šoklumą išmėginti ant batuto, akies taiklumą patikrinti šaudant iš lanko,net ir lietus nesugebėjo sugadinti kaskadininkų parengtų tarzaniškų atrakcijų. O ką jau kalbėti apie nuolatines treniruotes. Visi užsiėmimai buvo akylai stebimi trenerių, taigi jokio pavojaus vaikų saugumui tikrai nebuvo.
Be mažųjų stovyklautojų, mano dėmesį taip pat patraukė žaliavalgė mūsų skrandžio turiniu kasdien bent tris sykius besirūpinanti ir uoliai visą dieną triūsianti virėja Valentina. Akivaizdžiai išsiskiriančio mąstymo moteris žavėjo savo įdomiomis mintimis, sveiko gyvenimo būdo propagavimu. Tokiais atvejais dar kartą sąmoningai nusistebiu:pasaulis toks pat, o žmonių požiūriai į jį tokie skirtingi. Nežinia, sutapimas ar Valentinos kalbų apie mėsą įtaka, bet grįžusi iš stovyklos kuo toliau, tuo mažiau jaučiu potraukį mėsai. Niekada jos per daug nevalgiau, niekada ir vegetare netapsiu, bet mažinti ne tik porcijų, bet ir vartojimo dažnumą reikia vienareikšmiškai.
Tokie smulkūs negerumai, kaip lietus, prastokas oras, laužo dūmais persismelkę drabužiai, kartkartėmis miego stygius ar spiečiai uodų nesugadino nuotaikų, juo labiau žinant, jog esi kompetentingų vadovų ir puikiai savo darbus išmanančių trenerių apsuptyje,kurie iškilus klausimams ar menkoms problemėlėms bematant atskubės į pagalbą. O komforto nebuvimas grįžus leido dar kartą suprasti, kokie mes, civilizacijos paliesti žmonės, vis tik esame laimingi, turėdami tiek buitį lengvinančių dalykų. Ir jei nacionaliniais lietuvių bruožais pesimizmu ir niurnėjimu besidabinantys tautiečiai kada drįs skųstis prasta gyvenimo kokybe, vertėtų jiems bent savaitę pagyventi miške, nes gal tik grįžus gali suprasti, koks laimingas esi.
Tad šią stovyklą vertinčiau labai teigiamai. Ir nežinia, ar neseniai suėjusių 23 metų dėka, ar stovyklos įtaka, tikiu (ir net tėvai pastebėjo), kad tapau bent kruopelyte geresne. Na, o Aikido neketinu pamiršti, kadangi yra pakankamai sunku surasti tai, kas tau ištikrųjų labai patiktų. Jei suradai – saugok tai.

Ainė Orieškaitė, stovyklos vadovė-asistentė

 

Aikido

Fechtavimas moko žudyti
Aikido primena man,
kaip transformuoti pyktį

Aikido – taikingas kovos menas, verčiantis oponento neigiamą energiją ir iš jos kylančius veiksmus jo paties silpnybe. Tai ypatinga disciplina užgimusi tekančios saulės šalyje, o praktikuojama visame pasaulyje. Įdomu tai, kad ši sporto šaka nėra įtraukta į olimpinių sporto rungčių sąrašą (Aikido nevadinamas sportu), taip pat nėra ir Aikido turnyrų, bet pasekėjų – apstu. Kur čia šuo pakastas? Sunku vienareikšmiškai pasakyti. Tai tarsi samurajų kodeksas, savęs pažabojimas.

Aikido atsirado palyginus neseniai. Tai vieno žmogaus ir jo pasiekėjų darbas. Pats laikyčiau tai savotiška senovės Japonijos papročių, mąstysenos ir gyvenimo būdo interpretacija. Tai tradicija. Ir lankstymasis (kitaip shomen-ni rei) į kamiza pusę toli gražu nėra O-Sensei Morihei Ueshiba kaip stabo garbinimas. Tai – pagarba, jam kaip asmeniui ir jo išvystytai disciplinai.

Nuoširdžiai pasakysiu, kad pirmą kartą žengęs ant tatamio mokytis Aikido maniau žinąs, kas tai per dalykas. Tačiau jau po pirmos treniruotės teko keisti ne tik mąstymą, bet ir elgseną. Susikaupimas ir emocinės būsenos stabilumas tikrai nėra man būdingi dalykai ir niekada nemaniau, kad gali tapti. Aikido parodė kitaip. Galima ištreniruoti kūną, išlavinti protą, o po pirmos treniruotės supratau, kad galima pakeisti ir įsisenėjusią elgseną. Tereikia pakeisti pasaulėžiūrą. Priešas ne tas, kuris tave puola, priešas – tas, kuris tavęs nepalieka ramybėje. Nors ir nepasidariau „ramus kaip kalnas“, bet pamačiau kelią į kalno viršūnę.

Suvaldęs protą ir emocijas, įvaldysi kūną, įvaldęs kūną – atversi sielą. Nežinau ar pataikiau, bet man Aikido esmė tokia. Jei atvirai, manau, kad tai ypatinga dvasinio tobulėjimo ir pagarbos forma, būdinga rytų kultūros tautoms. Ne paslaptis, kad tolimųjų rytų žmonės (gal net per daug) tolerantiški ir ramūs, neskubantys ir labai kruopštūs. Toks yra ir Aikido.

Kęstutis Dikas, Vilniaus Pedagoginio universiteto studentas
Tekstas neredaguotas

 

Aikido mano gyvenime

Sveiki. Susipažinkime. Gyvenu tipišką XXI amžiaus miestietės gyvenimą. Technologinė revoliucija, visuotinė konkurencija, nuolat besikeičiančios gyvenimo taisyklės, chaosas darbo rinkoje ir vis mažesnis „saldžių kąsnelių“ skaičius – mano gyvenimo ritmas yra pašėlęs ir neleidžia atsipalaiduoti. Veiksmai, kuriuos turiu atlikti, sprendimai, kuriuos privalau priimti, situacijos, reikalaujančios savitvardos, būna pačios netikėčiausios. Kiekvieną dieną stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą: priimti teisingus sprendimus bei išlikti nuosekli ir sąžininga. Kad išgyvenčiau šių dienų civilizacijos džiunglėse, pradėjau ieškoti sistemos, kuri sudrausmintų kūną ir sielą, struktūruotų aplinkinį pasaulį, padėtų išlaikyti vientisumą ir dinamiškumą. Kur rasti tokią sistemą? Žvilgsnis nukrypo į praeitį. Negali būti, kad anksčiau ši problema nebuvo gvildenama! Padidėjęs nesaugumo jausmas privertė susimąstyti apie kovos meną. Juolab, kad žodžiai „kova“ ir „mūšis“ buvo dažnai vartojami mano žodyne. Kovojau už išlikimą ir sėkmę, kovojau su priešais, kovojau darbe, net šeimą ir tą kartais galėjau palyginti su mūšio lauku.

Taigi, nusprendžiau pasitelkti garsių kovotojų išmintį ir patirtį.

Kelias į harmoniją
Aikido ieškojau ilgai. Stebėjau įvairias treniruotes, išmėginau ne vieną kovo menų rūšį. Bet tik apsilankius aikido treniruotėje likau pakerėta besitreniruojančių tiksliais ir ekonomiškais judesiais. Sklandūs rankų ir kojų judesiai, ir nė vieno nereikalingo mostelėjimo! Man, saiko ir gražios formos fanatikei, šis reginys buvo artimas apreiškimui. Negalėjau akių atitraukti nuo išdidžios ir tuo pačiu santūrios aikidokų (taip save vadina tie, kas praktikuoja šį kovo meną) laikysenos. Pasitikėjimas savimi ir aplinkiniu pasauliu atsispindėjo kiekviename jų judesyje. Šiuos žmones bet kur ir bet kadai išsiskirčiau iš bendros minios. Jų vidinė jėga, tokia rami ir vientisa, prasiveržia pro bet kokią išorę. Nesvarbu, kaip bus apsirengęs šis žmogus, nesvarbu, kokias eis pareigas, ar kokios bus nuotaikos, nenugalimas pasitikėjimas savimi ir aplinkiniu pasauliu persmelkia jo esybę. „Gal mano sapnas gali tapti realybe?“, – paklausiau savęs ir giliai įkvėpus, pasinėriau į dar nepatirtas gilumas.

Vidinė kova
Vos įžengus į aikido pasaulį, sužinojau, kad vienas esminių aikido skirtumų nuo kitų kovo menų – varžybų nebuvimas. Niekas nedalina taurių ir nerenka stipriausiųjų, vikriausiųjų ir gudriausiųjų. Prisipažinsiu, pradžioje mane tai šiek tiek nuliūdino: kaip tuomet patikrinti, ko aš verta ir kokie mano rezultatai? Tuo pat metu su palengvėjimu atsidusau: nebėra pralaimėjimo pavojaus, saugesnė liks savimeilė. Deja, savimeilei vis dėlto teko nukentėti. Ganėtinai skaudžiai.
Pasirodo, kovų ir laimėjimų, kaip ir pralaimėjimų aš turėsiu su kaupu. Kovinių pratybų poligonas esu pati, mano įsitikinimai ir nuostatos, „tarakonai“ bėgiojantys mano pačios galvoje ir trukdantys laimingai gyventi. Ar kada mėginote nugalėti vidinį pasipriešinimą, palenkti savo užsispyrimą, nuleisti gynybiškumo skydą? Tuomet jūs mane suprasite.
Pavyzdžiui, pagal japonų tradicijas įžengiant į salę bei ją paliekant aikidokas nusilenkia, taip išreikšdamas pagarbą aikido įkūrėjui, salei, kurioje treniravosi ir partneriams. Aš su pavydėtinu pastovumu pamiršdavau nusilenkti partneriams, o į salę stengdavausi prasmukti it pelytė, kad tik nereikėtų lenktis M. Ueshibos portretui. Nelemtas išdidumas sukaustydavo mane nuo galvos iki kojų. Žiūrint į mano nusilenkimą, galima buvo pamanyti, kad aš netyčia suklupau ir norėčiau, kad aplinkiniai to nepastebėtų.
Dar vienas vidinis barjeras, per kurį sunkiai sekėsi peržengti – savarankiškas darbas. Praėjo nemažai laiko, kol prisiverčiau viena trypčioti prieš veidrodį, mosikuodama rankomis prieš įsivaizduojamą priešininką. Kvailesnio vaizdo neteko regėti. Jaučiausi siaubingai nesmagiai, galvodama apie savo klaidas ir apie tai, kaip atrodau kitų akyse. Beje, dėl baimės atrodyti kažkaip „ne taip“. Pasidalinsiu atradimu: vos tik nustojau galvoti apie formą ir sutelkiau dėmesį į turinį (t. y. pradėjau rūpintis tuo, kaip teisingai atlikti judesį, o ne išsaugoti „orumą“), iš karto pastebėjau pažangą. Dirbti tapo tūkstanteriopai lengviau ir atrodyti pradėjau daug geriau.
Taigi, apibendrinant šį patyrimą, galiu drąsiai teigti: gera žinia ta, kad būti tikrai lengviau ir efektyviau, nei atrodyti. Bloga žinia: visados atsiranda sritys, kuriose forma dar užgožia turinį.

Rūpinimasis kitais
Kartą, atėjus į treniruotę, pastebėjau anksčiau nematytą aikidoką. Pasirodęs niauriu jo žvilgsnis nežadėjo nieko gero. Juodos kelnės, kurias jis mūvėjo (mažiausiai 1 Dan) optimizmo mano vertinimui taip pat nesuteikė. O išvydus, kaip negailestingai jis sviedė savo partnerį, supratau, kad pasigailėjimo iš jo galiu nesitikėti. Labiausiai bijojau atsidurti su šiuo paniurėliu poroje. Žinoma, likimas padovanojo man būtent šią progą. „Išmušė tavo paskutinė valanda“, – spėjo cyptelėti vidinis balsas. Aš atsisveikinau su didžiojo aikidoko karjera, kuri tuoj nutruks nespėjus net prasidėti…. Bet kas nutiko? Kur dingo tas kietas žmogus? Dirbančio su manimi vyro judesiai tapo lengvi ir švelnūs, jis atsargiai mane pastumdavo, kad nesusižeisčiau.
Greitai pastebėjau, kaip skiriasi aikidokų darbo stilius priklausomai nuo to, su kuo jie dirba poroje. Ką tik nuoširdžiai mėtę vienas kitą „juodieji diržai“ atsargiai ir rūpestingai rodo pagrindinius judesius naujokams. Vyresnieji moko jaunesniuosius saugotis griūnant ir rūpinasi, kad apsaugotų nepatyrusiuos partnerius. Trečius metus praktikuodama aikido sakyčiau, kad treniruotės puoselėja žmoguje jame slypintį kilnumą. Jau išmokau reguliuoti savo jėgą kitų žmonių atžvilgiu. Kalbu ne tik apie treniruotes. Pravartu būti kietai ir stipriai ekstremaliomis sąlygomis, bet dabar man visai nebūtina naudoti plaktuko tam, kad nužudyčiau uodą, sėdintį ant kieno nors kaktos. Galiu sau leisti prabangą pasirūpinti kitu, nebijodama, kad man atsisės ant sprando.

Aikido mano gyvenime 
Norėjau pasidalinti savo patirtimi, įgyta praktikuojant aikido – „kelią į harmoniją su KI“. Nepaisant akivaizdžios pažangos, esu tik pačioje pasirinkto kelio pradžioje. Bet tai, ko jau aš pasiekiau, neabejotinai pagerino mano gyvenimo kokybę. Aikido principai prasiskverbė į mano gyvenimą ir pasireiškia kasdieniuose įvykiuose. Vienas iš laimėjimų, kuriuo džiaugiuosi, yra tas, kad nebevargstu mėgindama paveikti kitus. Užtenka, kaip aikido treniruotėje, pasislinkti šiek tiek kito žmogaus atžvilgiu ir pasaulis neatpažįstamai pasikeičia.

Natalja Serova (personalo vadybininkė)

 

Jaunimo Aikido stovykla (2008 m. birželis)

Tai mano pirmoji Aikido stovykla.
Džiaugiuosi, kad tūrėjau progą joje pabūti. Stovyklos metu daug treniravomės, vykdavo 2 treniruotės per dieną, taip pat galėdavome pasitreniruoti laisvu laiku. Išmokau naujų technikų. Stovykloje daug bendravome, kalbėjomės. Eidavome maudytis į ežeriuką, žaisdavome žaidimus. Labai patiko užduotys kurias atlikdavome. Tylos praktika, mandalų kūrimas, vaikščiojimas užrištomis akimis, orientacinės užduotys, naktinis žygis, darbas kartu, vakarai prie laužo, maisto gaminimas ant gyvos ugnies (nepakartojamai skanus) bendrai – visa mus suartino. Išmokome dirbti iš vien, pasitikėti vieni kitais. Per treniruotes stengdavomės kuo daugiau išgirsti ir išmokti, nes artėjo egzaminas. Per visą stovyklos laiką tiek galvodavai apie egzaminą ar jį išlaikysi, kaip ten bus, ar tikrai esi tam pasiruošiąs, kad net pačią egzamino dieną dingo visa baimė ir buvai užtikrintas, kad išlaikysi, nes per savaitę padarei ką tik galėjai sukaupęs visas jėgas, kad pasiektum reikiamo rezultato. Džiugu, kad visi išlaikėme. Stovyklos metu vieni kitus nevadinome įprastais vardais, turėjome savo vardus, kuriais pasivadinome. Praėjus stovyklos laikui, kai grąžinome vardus, buvo keista, kad vadina mane Monika, o ne Laukine Liepsna. Vieni kitus pažinome kur kas labiau, nei treniruočių metu. Atsiskleidė savybės kurių ankščiau nepastebėdavai.

Dėkoju už šią stovyklą Treneriams, Draugams, be kurių nieko negalėtum pasiekti.
Dėkoju už puikiai praleistą laiką, treniruotes, maudynes, žaidimus, praktikas, maistą.

Su nekantrumu lauksiu kitų metų.

Ačiū

Monika Šimkutė